Oscar‘as Wild‘as rašė: „Bendravimas su savimi – romanas visam gyvenimui“. Gal bus sunku suvokti, tačiau santykiams su savimi reikia skirti daug daugiau dėmesio ir laiko, nei santykiams su kažkuo kitu, juk pastarieji iš esmės yra laikini… Žmonės ateina ir išeina iš tavo gyvenimo, vieni užsibūna ilgesniam laikui, kiti vos akimirką… ir vienintelis, tau pats artimiausias asmuo, esi tu pati, tad ar nevertėtų su juo ir užmegzti „romano“?
O nuo ko prasideda visi „romanai“…nuo pirmo susitikimo, nuo pirmo pasimatymo… Pamatyk save, savo poelgius iš šalies, it veidrodyje, o dar geriau, pastebėk, kaip kiti elgiasi su tavimi….Dažnai nutinka taip, jog bendraudama su aplinkiniais nepasitiki savim ar bijai kažko…bandai įtikti ar manipuliuoti. Kaip manai, kaip į tai reaguoja kiti žmonės? Jie tai jaučia, gal ir nesupranta to sąmoningai, bet tikrai (nu)jaučia. Tiesa yra ta, jog kitų žmonių elgesys atspindi tavo santykį su pačia savimi, t.y. tiek kiek jautiesi verta gyventi, džiaugtis, mylėti. Ir visų pirma mylėti save. Tai ne tuščiagarbiškumas. Ne egoizmas!
Ką gi galėtų reikšti meilė sau? O gi ne ką kitą, kaip, suvokimą, kaip nuolatinę šventę, jog gyveni šioje žemėje. Kai esi dėkinga vien už tai, kad gyveni, už tai kas esi (o ne tuo kuo norėtum tapti ar dar baisiau – kuo kiti nori, kad būtum), to visiškai pakanka, kad pamiltum save ir pasaulis mylėtų tave. Ar motinos myli savo vaikus dėl to, jog jie yra raudonplaukiai ar žydraakiai, o gal dėl to, kad jie greičiau už kaimyno vaiką išmoko skaityti ar rašyti….anaiptol…motinos myli savo vaikus vien tik dėl to, kad jie yra, kad egzistuoja.
Sąžiningai atsakyk sau – kada paskutinį kartą skyrei laiko sau? Kad ir kokia esi užsiėmus, kad ir kokių turi įsipareigojimų, ar, kad ir kaip jautiesi atsakinga už artimus žmones…tiesiog privalai skirti laiko sau. Ne tik laiko pabūti su vaikais, ar su vyru, ne tik laiko pabūti su draugėm, ar draugais…laiko sau ir tik sau….pasidžiaugti savo būtimi, o ne užsimiršti gyvenant kitų gyvenimus. Juk dažnai nutinka taip, kai bėgdama nuo savų problemų imi spręsti svetimas. Padėti kitiems reikia, netgi būtina, bet čia kaip krentančiam lėktuve….pirma turi gelbėti savo gyvybę, prieš suteikdamas reikiamą pagalbą kitam, šalia tavęs esančiam žmogui.
Dieną pradėk su šypsena (jei ne lūpose, tai bent vidiniu nusiteikimu)…su padėka už tai, kad esi čia, kur esi, jog esi tokia, kokia esi…su visais savo trūkumais (išsigalvotais) ir privalumais (įgimtais). Kaip rašė E.M. Remarkas “Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje…”. O visi muziejaus eksponatai greitai dulka….Ar linkėtum sau tokios lemties? Taigi padėka yra vienas iš tų paprastų, bet itin reikšmingų dalykų.
Klausi – o kam dėkoti? Kai išsiugdai padėkos jausmą už viską ką turi, už tai, kuo esi, tuomet jauti savo būties prasmę. Tuomet ir iš gyvenimo mažiau reikalauji, nes galų gale…praktikuodama padėką…suvoki, jog nebenori turėti visko ir tuoj pat, jog nebesistengi atitikti kažkieno grožio ar tobulumo standartų (!) Jei gerai pagalvotum…juk visi norai kyla iš trūkumo. Ir kol mes jaučiame trūkumą, esame pilni norų (ieškom kuo užpildyti tuštumą). Tad ar nebūtų paprasčiau pripildyti save dėkingumu, kad neliktų vietos tuštumai? Ir pagaliau, kai esi dėkinga už tai ką turi, net ir siekdama daugiau (tai būtina žmogaus tobulėjimo sąlyga), susitaikai su bet kokia baigtimi. Turėdama ir siekdama bet kokio tikslo…būk pasirengus tiek sėkmei, tiek nesėkmei, tiesiog pasistenk dėl vienos per daug nedžiūgauti, o dėl kitos – per daug nesisieloti. Tai vadinama susitaikymu, priėmimu, meile.
Mylėk save čia ir dabar. Neatidėliok, nelauk pripažinimo iš išorės. Kam tausoti meilės jausmą sau…ar tam momentui, kai jau būsi pasiekusi „tobulą“ kūno svorį, kai būsi pasiekusi karjeros aukštumas, ar įgyvendinusi dar vien sociumo primestą tikslą (baigti prestižinius mokslus, įsidarbinti prestižinėje kompanijoje, susituokti su vyru iš geros šeimos, pagimdyti gražius ir protingus vaikus……). O kas jeigu ne? Kas jei tų visų lūkesčių neįgyvendinsi? Ar dėl to privalai (ir vėl?!) jaustis nepilnaverte? Prašau, tiesiog mylėk save, nes negali duoti aplinkiniams to, ko neturi, negali jaustis mylima, kai pati nemyli…..O kai esi įsimylėjus, jautiesi lyg ant sparnų ir atrodo niekas tuomet nebaisu, atrodo niekas negali tavęs išmušti iš vėžių. Čia suveikia paprasta taisyklė – kuo labiau myli, tuo labiau jautiesi apsupta mielės. Ką pati spinduliuoji į išorę, tokio atsako ir iš kitų sulauki.
Tad niekada nenustok mylėjusi savęs, domėkis savim, kalbėk su savim, klausykis savo širdies balso, gyvenk savo, o ne kitų primestą gyvenimą. Jau šiandien, jau dabar…pradėk su savim visą tavo gyvenimą truksiantį „romaną“….
Volungė
